Įtariamasis kas tai?

Vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso dalyvių, dar dažnai vadinamas proceso “varikliu” yra įtariamasis. Šiame straipsnyje bus apžvelgti konkretūs ir aktualūs klausimai, paliečiant momentą nuo kurio asmuo tampa įtariamuoju, pranešimo apie įtarimą keliamų reikalavimų svarba, pagrindines įtariamojo teises ir santykį tarp įtariamojo ir kaltinamojo.

„Juridiniai faktai kurie yra nurodyti baudžiamojo proceso kodekso 21 straipsnyje”

Asmuo įtariamuoju laikomas, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas pranešimas apie įtarimą. Tai yra juridiniai faktai kurie yra nurodyti baudžiamojo proceso kodekso 21 straipsnyje, kuriems įvykus, asmuo tampa įtariamuoju. Labai svarbus yra momentas nuo kurio asmuo įgyja įtariamojo statusą, kadangi nuo to momento asmuo gali realizuoti savo teises, jomis naudotis ir gintis nuo jam pareikštų įtarimų.

Viena iš svarbiausių įtariamojo teisių yra žinoti kuo jis yra įtariamas, o tinkamas pranešimas apie įtarimą užtikrina tokią asmens teisę, kartu  informuojant apie kitas asmens turimas teises.

Tačiau norint užtikrinti tinkamą įtariamojo teisių apsaugą, nepažeidžiant asmens teisės į gynybą, pranešimas apie įtarimą turi atitikti tam tikrus reikalavimus:

1. Įtarimo teisėtumo;
2. Įtarimo individualumo;
3. Įtarimo pagrįstumo;
4. Įtarimo konkretumo.

Kitaip tariant, turi būti laikomasi visų baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Be to, įtarimo formuluotėje turi būti aiškiai nurodyta įtariamojo asmens vaidmuo, kaltė ir nusikalstama veika kurią asmuo įtariamas galimai padaręs. Vienas iš svarbiausių reikalavimų yra įtarimo pagrįstumas, kuris reiškia, jog ikiteisminio tyrimo metu yra surinkta pakankamai faktinių duomenų ir kuomet padaroma išvada, jog nusikaltimą padarė būtent pranešimą apie įtarimą gavęs asmuo.

Įtariamojo statusas

Taigi, asmuo turėdamas įtariamojo statusą, gali naudotis visomis jam įstatymo suteiktomis teisėmis. Pabrėžtina, jog įstatymai „saugo“ kiekvieną proceso dalyvį, ne išimtis ir įtariamasis kur galioja pamatiniai principai: teisės į gynybą, proporcingumo, įrodinėjimo naštos, proceso išsamumo ir kt.

Be jau minėtos teisės žinoti kuo asmuo yra įtariamas, baudžiamojo proceso kodekse yra nurodytos ir kitos svarbios ir dažnai įtariamųjų nerealizuojamos teisės:

• nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją; gauti vertimą žodžiu ir raštu;
• informuoti konsulines įstaigas ir vieną asmenį;
• gauti skubią medicinos pagalbą;
• žinoti maksimalų terminą, kiek valandų (dienų) gali būti ribojama jo laisvė iki bylos nagrinėjimo teisminėje institucijoje pradžios;
• duoti parodymus ar tylėti;
• pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus;
• pateikti prašymus;
• pareikšti nušalinimus;
• susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga;
• apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus.

„Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius“

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje yra įtvirtinta pamatinė nuostata: „draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius“. Tai reiškia, kad įtariamasis neprivalo duoti parodymų ar atsakyti į užduodamus klausimus, jeigu galvoja, kad tai gali jam pakenkti ar pažeisti teisėtus asmens interesus. Todėl, priešingai nei liudytojui ar nukentėjusiajam, kuriems yra numatyta ne teisė, o pareiga duoti teisingus ir tikrus parodymus, įtariamajam nenumatyta atsakomybė už tikrovės neatitinkančių parodymų davimą. Už melagingų parodymų davimą, liudytojui ar nukentėjusiam asmeniui yra numatyta atsakomybė pagal baudžiamojo kodekso 235 str.

Nuo sulaikymo momento reikia turėti gynėją

Verta pažymėti, jog įtariamieji retai naudojasi teise jau nuo pat sulaikymo momento turėti gynėją, kuris užtikrintų, kad asmens teisės nebūtų pažeistos. Tuo dažnai naudojasi ikiteisminio tyrimo pareigūnai, spausdami įtariamąjį, kaltindami ar kitaip bandydami reikalauti asmens prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką. Taip pažeisdami nekaltumo prezumpcijos principą, nes kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas yra neįrodytas. Todėl gavus šaukimą į apklausą, asmuo turi pasverti ir įvertinti ar įmanoma susiklosčiusioje situacijoje realizuoti savo teises ir gintis pačiam, ar rasti tinkamą atstovą.

Įtariamojo statusas dar nereiškia, kasd jis yra kaltas

Įtariamojo statusas nereiškia, kad asmuo yra kaltas ir jo kaltė yra įrodyta. Ikiteisminio tyrimas gali būti nutrauktas taip ir nepasiekus teismo ir asmeniui netapus kaltinamuoju. Ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių asmens kaltę ar suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Baudžiamoji byla perduodama teismui kai yra pagrįstas manymas, jog surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių asmens kaltę dėl konkrečios veikos padarymo. Tačiau verta pažymėti, kad nei prokuroras nei ikiteisminio tyrimo pareigūnas, surinktų duomenų nevertina ir negali jų pripažinti įrodymais. Tai yra tik teismo prerogatyva. Tik teismas vertina ikiteisminio tyrimo duomenis ir jei jie atitinka įstatymo numatytiems reikalavimams, gali juos pripažinti įrodymais ir grįsti jais savo nuosprendį.

Apibendrinant

Taigi, ikiteisminio tyrimo metu asmuo tampa įtariamuoju, bylai pasiekus teismą, asmuo teismo gali būti pripažintas kaltinamuoju, o asmenį pripažinus kaltu, jis tampa nuteistuoju. Reziumuojant, tik teismo kompetencijoje yra spręsti ar kaltinamasis yra padaręs nusikalstamą veiką, dėl kurios ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pareikšti įtarimai.

UAB „Teisės garantas“ Teisininkas Darius Dzikas