Ankstesniuose straipsniuose daugiau teoriškai buvo parašyta apie Teisę ir teisės aktų leidybą. Tačiau teisėkūros analizė būtų vienpusiška, jeigu paliktume nuošaly jos praktiką. Taigi šiame straipsnyje daugiau bus kalbama apie praktinius teisės dalykus.
Jau XIX a. žymus demokratas J. Goštautas rašė, kad „teisės netikslumas išugdo pažiūrį, jog teisingumo nėra, o žinojimas, kad tikrai nebūsi nubaustas, veda į nešvariausias machinacijas”.
Spaudoje buvo paskelbta, kad dar 1994 m. birželio 10 d. Seimas apsvarstė ir priėmė apie 1000 aktų. Skaičius įspūdingas. Tačiau išleistuose teisės aktuose yra trūkumų, kurių neturėtų būti įstatymų leidyboje.
Vienas iš pagrindinių trūkumų yra tas, kad didelė įstatymų dalis keičia galiojančius įstatymus. Tai rodo, kad jie yra skubotai ir techniškai prastai paruošti. Yra kelios to priežastys:
1. Neaišku, kodėl didesnė Seimo narių dalis nedalyvauja Seimo posėdžiuose. Tik 50 ar šiek tiek daugiau Seimo narių balsuoja už vieno ar kito įstatymo priėmimą (gyvas pavyzdys – užvakar priimant įstatymą dėl pensijų mažinimo, nedalyvavo daugiau kaip 71 Seimo narys);
2. Gal ir klystu, bet nepamenu nė vieno įstatymo projekto, kuris būtų pateiktas visuomenei svarstyti. Tai blogai, nes projektų negali įvertinti žmonės ir patarti įstatymų leidėjams, kur yra klaidų ir netikslumų;
3. Kartais paaiškėja, kad įstatymų projektai ruošiami grupelės žmonių, be platesnio visuomenės dalyvavimo (pvz., įstatymai dėl prevencinio asmens sulaikymo);
4. Neteko girdėti, kad Seimas ar jo komitetai rengtų viešus seminarus, konferencijas, pokalbius konkrečių įstatymų projektų paruošimo tematika (gal tik išimtiniais atvejais);
Konstitucija numato vieną būdą, padedantį išvengti didelių klaidų teisės kūrimo procese. Tam tarnauja Seimo narių ir kitų valstybės pareigūnų apkaltos procedūra.[1]
Galima teigti kad:
a) įstatymai yra tik nuolat perrašinėjami juodraščiai ir turbūt net pačiam įstatymų leidėjui neaišku, kaip juos stabiliai taikyti praktiškai, koks yra socialinis tokių normų efektyvumas ir kaip jis suvokiamas (6, 20);
b) netikslūs, dviprasmiški poįstatyminiai aktai sudaro sąlygas ūkio subjektams patirti didelių nepamatuotų nuostolių, daug laiko sugaištant brangiam bylinėjimuisi teisme;
c) įstatymų priėmimas be poįstatyminių aktų paralyžiuoja jų veikimą ir formuoja apatišką, nepatiklų ar net neigiamą gyventojų požiūrį į priimamus įstatymus;
d) masinė įstatymų „gamyba” (itin būdinga Lietuvai), nepakankamas įstatymų projektų svarstymas, teisininkų neįtraukimas į įstatymų projektų rengimą neišvengiamai menkina įstatymų kokybę. Įstatymų leidybos sistemos netobulumas Lietuvoje akivaizdus. Beveik taisykle tapo įstatymų priėmimas skubos arba ypatingos skubos tvarka. Kai įstatymas priimamas šia procedūra, apie jo kokybę kalbėti beprasmiška. Kol nebus kokybiškai sureguliuota naujų įstatymų leidyba, įstatymų leidėjo darbo brokas ir toliau liks bene pagrindinė teisės aiškinimo priežastis;
e) praktika rodo, kad įtakingos grupuotės, pasinaudojusios atskirų Seimo narių ar jų grupės iniciatyva, Seime „prastūmė” ne vieną visuomenės nuostabą keliantį įstatymą;
Tikriausiai dauguma Lietuvos gyventojų sutiktų su habil. dr. V. Mikelėnu, kuris siūlo įsibėgėjusiems įstatymų leidėjams sustoti ir inventorizuoti visus priimtus įstatymus, pagalvoti, „ar jie efektyvūs, ko daugiau jie davė žmonėms ir valstybei – naudos ar žalos”. Bet, deja, kaip rodo praktika, valdžios atstovai linkę „neišgirsti” mokslininkų ir visuomenės nuomonės.
[1] Vilčinskas Š. Konstituciniai tesės kūrimo pagrindai // Lietuvos teisės kūrimo principai.- V., 1995,p. 78 – 79.
Leonard Jakubėnas