Dažnai asmenims, kurie neturi teisinio išsilavinimo, sunku nustatyti, kurio teismo kompetencijai yra priskiriamas jų tariamai pažeistų teisių gynimas. Teisę taikantiems praktikams šis klausimas taip pat neretai sukelia nemažai diskusijų. Teisininkai tai vadina teismingumo institutu, tai antra pakopa asmeniui po priskirtinumo, pagal kompetenciją nustatanti teismą, kuris spręs teisinę reikšmę turintį klausimą. Šio instituto pagrindas yra LR teismų sistema, įtvirtinta Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei Civilinio proceso kodekse. LR Konstitucijos 111 str. nustato, kad teismų sistemą sudaro: Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.
1999 m. sausio 14 d. Administracinių teismų įsteigimo įstatymo pagrindu buvo įsteigti specializuoti administraciniai teismai, kurių kompetenciją nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas. Tai nėra pirmasis toks įsteigtas specializuotas teismas Lietuvoje, iki 1998 m. veikė Ūkinis teismas. Norint sužinoti, kurio teismo kompetencijoje bus nagrinėjama byla, reikia visų pirma nustatyti, ar tai bus bendrosios, ar administracinės kompetencijos teismas (nuo 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojo Administracinių bylų teisenos įstatymo penkių straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo buvo sukurta nauja dvipakopė administracinių teismų sistema: panaikintas Aukštesnysis administracinis teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius, palikti penki apygardų teismai ir įsteigtas Vyriausiasis administracinis teismas).
Kalbant apie administracinius teismus pažymima, kad skundas (prašymas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo ar vidaus administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė. Nustačius, kad byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teismuose, reikia išspręsti kitą klausimą – kurios grandies bendrosios kompetencijos teismas, t. y. apylinkės ar apygardos, turi nagrinėti bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Kadangi, pagal galiojančius įstatymus nei Aukščiausiasis Teismas, nei Apeliacinis teismas bylų kaip pirmosios instancijos teismai nenagrinėja, jos tenka apylinkės ir apygardos teismų kompetencijai [Teismų įstatymo 15, 19 str.]. Taigi nustačius, kad ginčas priklauso nagrinėti teismui, konkretus teismas išrenkamas pagal tam tikras specialias taisykles. Teismingumas, skirtingai nei priskirtinumas, atriboja konkretaus teismo jurisdikcinę kompetenciją nuo kitų teismų, t. y. paskirsto teismų kompetenciją teismų sistemos viduje.
Yra skiriamas trijų rūšių teismingumas: rūšinis (dalykinis), teritorinis ir funkcinis. Rūšinis – reiškia tam tikros kategorijos bylų priskyrimą konkrečiai teismų sistemos grandžiai. Rūšinio teismingumo nustatymo pagrindinis kriterijus yra ginčo dalykas. Pirma, nustatoma teismo rūšis, t. y. sužinoma, koks – bendrasis ar specializuotas – teismas turi nagrinėti bylą. Antra, nustatoma teismų sistemos grandis, kurios teismas nagrinės bylą kaip pirmoji instancija. Pagal CPK 25 str. atribojama bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų kompetencija ir apylinkių teismų bei apygardos teismų, kaip pirmosios instancijos.
Administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų kompetencija atribojama pagal ginčo dėl teisės pobūdį: administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš viešosios teisės (administracinės, konstitucinės, mokesčių) reglamentuojamų santykių, o bendrosios kompetencijos teismai sprendžia ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių. LAT yra konstatavęs, kad „bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencijos atribojimas yra susijęs su viešu interesu, nes nuo šio klausimo sprendimo priklauso, ar bus užtikrinta žmogaus teisė į operatyvų teismo procesą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalis. Todėl normos, reglamentuojančios rūšinį teismingumą, privalo būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į piliečių interesus.
Kita teismingumo rūšis yra teritorinis teismingumas, kuris nustatomas pagal tam tikrus kriterijus, kurie nėra susiję su bylos rūšimi, pavyzdžiui, atsakovo gyvenamąją vietą, daikto buvimo vietą ir panašiai. Bendrojo teritorinio teismingumo atveju ieškinys pareiškiamas teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą, o jeigu atsakovas yra juridinis asmuo – pagal juridinio asmens organo buveinės, nurodytos juridinių asmenų registre, vietą (CPK 29 str). Kai atsakovas yra valstybė ar savivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal valstybei ar savivaldybei atstovaujančios institucijos buveinės vietą. Remiantis funkciniu teismingumu, nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti bylas kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija bei teismo kompetencija, nesusijusi su jurisdikcine veikla ar susijusi su ja tik iš dalies, pavyzdžiui, teismų teisė pripažinti užsienio arbitražo sprendimus.
Kitokia tvarka teismingumas yra nustatomas Europos Sąjungos valstybėse. Pvz., Prancūzijos teismų sistema iš dalies skiriasi nuo Lietuvos Respublikos. Čia veikia jurisdikcijos konfliktų teismas, kuris nagrinėja ginčus dėl bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų, Konstitucinė Taryba, kuri prižiūri įstatymų konstitucingumą, apygardų teismai, nagrinėjantys ginčus dėl didesnių nei 7 600 eurų sumų, šeimos teisės bylas, bylas dėl pilietybės, nekilnojamojo turto arešto, prekės ženklų. Apylinkių teismai nagrinėja ieškinius, neviršijančius 7 600 EUR sumos, ginčus dėl darbo užmokesčio arešto, dėl rinkimų. Vietos teisėjai nagrinėja bylas, dėl kurių negalima apeliacija; darbo santykių teismai sprendžia ginčus, kylančius iš darbo santykių; socialinių reikalų teismai nagrinėja ginčus tarp socialinės saugos institucijų ir privačių asmenų; nepilnamečių prisiekusiųjų teismas nagrinėja nusikaltimus, padarytus nepilnamečių, vyresnių nei 16 metų, ir nepilnamečių teismai, kurie nagrinėja nusikaltimus, padarytus nepilnamečių. Tai leidžia daryti išvadas, kad galbūt esant teismų sistemoje daugiau specializuotų teismų, bylos yra išnagrinėjamos operatyviau ir gal net geriau, nes juose dirba kvalifikuoti teisėjai, būtent tos konkrečios srities. Kita vertus, Lietuva turbūt per maža valstybė, kad galėtų sau leisti panašų bylų paskirstymą vien atsižvelgiant jau į ekonominę pusę…
Šiandien Europos Sąjungą sudaro 27 valstybės narės, turinčios savo istoriją, kultūrą, ekonomiką bei teisinę sistemą. Esant šalių įvairovei, sudėtinga pasiekti vieningumą teisės srityje. Valstybės, įstojusios į Europos Sąjungą, įsipareigojo laikytis bendros teisės sistemos, tačiau dar praėjo pakankamai trumpas laikotarpis, kad būtų galima kalbėti apie tam tikrus reikšmingus pakitimus, nes tam, kad būtų pasiektas abipusis pasitikėjimas valstybių narių teisine sistema ir teismais, reikalingas platesnis supratimas apie kiekvienos valstybės narės teismų sistemą ir apie tos sistemos veikimą, o tam reikia tik laiko.