Praėjusiame straipsnyje buvo pateikta bendra informacija apie operatyvinę veiklą ir buvo kalbėta apie tai, kad specialiųjų tarnybų ir operatyvinės veiklos kontrolės klausimai labai sudėtingi.
Visuomenės informavimo priemonės ir kai kurie politikai teigia, kad specialiųjų tarnybų (kurios atlieka operatyvinę veiklą) kontrolė turi būti didesnė. Galbūt. Galima prisiminti skandalus, susijusius su specialiosiomis tarnybomis, tokius kaip VSD pareigūno Vytauto Pociūno žūtis, kitų VSD pareigūnų atleidimo iš pareigų klausimai, kurie susilaukė daug žiniasklaidos dėmesio (pvz., neteisėtas STT pareigūnų tyrimo medžiagos pateikimas žurnalistams ir kiti įvykiai). Šie skandalai visuomenei sukėlė abejonių dėl specialiųjų tarnybų veiklos skaidrumo ir juos išanalizavus galima būtų daryti prielaidą, kad spec. tarnybų kontrolė turėtų sustiprėti. Tačiau kaip padaryti, kad sustiprinus spec. tarnybų kontrolę nebūtų atskleistos valstybės paslaptys ir tai netrukdytų atlikti specialiosioms tarnyboms savo funkcijas? Čia jau kitas klausimas, atsakymas į kurį yra dar sudėtingesnis.
Kaip ir žadėjau, spec. tarnybų tematika tęsiama šiame straipsnyje. Šįkart detaliau pakalbėsime apie operatyvinės veiklos kontrolės ypatumus bei pateiksime operatyvinės veiklos kontrolės rūšis.
Operatyvinės veiklos kontrolės mechanizmas nors ir atrodo aiškiai apibrėžtas ir paprastas, iš tiesų nėra toks paprastas reiškinys visų pirma dėl itin specifinio kontrolės objekto.
Operatyvinės veiklos kontrolė taip pat nėra vienalypis reiškinys. Čia visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į operatyvinės veiklos subjektų struktūrą, jų pavaldumą, vietą tam tikros sistemos hierarchijoje. Tačiau operatyvinės veiklos pobūdis, ypatingas statusas žmogaus teisių apsaugos kontekste neleidžia operatyvinės veiklos subjektui palikti visiškos savivaldos teisės. Tokiu būdu įvedamas išorinės kontrolės elementas.
Operatyvinės veiklos kontrolės rūšis ir ribas įvardija Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo septintasis skirsnis. Jame įvardintos šios operatyvinės veiklos kontrolės rūšys:
– Vidaus kontrolė;
– Operatyvinių veiksmų koordinavimas ir teisėtumo kontrolė;
– Vyriausybės kontrolė;
– Parlamentinė priežiūra.
Akivaizdu, jog kiekvienas padalinys turi vadovą ar vadovus. Atitinkamai jie yra atsakingi už padalinio darbo organizavimą, rezultatus, taip pat veiklos bei rezultatų kontrolę. Tai būtų pirmoji kontrolės grandis – betarpiškas vadovavimas ir kontroliavimas, kaip pavaldiniai vykdo operatyvinę veiklą.
Bendrąja prasme vidaus kontrolė laikytina tam tikros organizacijos savikontrolės mechanizmu, kuris nustatomas pačios organizacijos arba remiasi tam tikromis bendromis taisyklėmis.
Operatyvinės veiklos įstatymas nustato, jog operatyvinės veiklos vidaus kontrolę organizuoja operatyvinės veiklos subjektų vadovai ir operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų vadovai. Tai reiškia, kad pirminė veiklos kontrolės funkcija tenka tiesioginiams padalinių vadovams, o aukštesnio lygmens vidaus kontrolė pavedama atitinkamos įstaigos, kurioje yra operatyvinės veiklos subjektas, vadovams.
Šiuo atveju padalinio vadovas tiesiogiai bendraudamas su pavaldiniais, pavesdamas ir formuluodamas jiems užduotis, atatinkamai žino informacijos srautus, veiklos būdus bei metodus, taktinius ypatumus, todėl kontroliuodamas pavaldinių veiklą itin aiškiai gali formuluoti trūkumus, pareikšti pastabas, reikalui esant skatinti, priklausomai nuo valdymo stiliaus aptarti rezultatus ir pan.
Tuo tarpu aukštesnio lygio kontrolės subjektas, t.y. įstaigos vadovas, paprastai yra mažiau informuotas apie betarpiškus veiksmus, operatyvinių priemonių taikymo ypatumus. Dėl šios priežasties jo atliekama vidaus kontrolė paprastai pasižymi šiek tiek kitokiu pobūdžiu. Būtent – įstaigos vadovas paprastai kontroliuoja veiklos rezultatus ir tik atskirais atvejais – pačią veiklą. Aišku, kontrolės pobūdis labai priklauso nuo įstaigos dydžio, o taip pat operatyvinių padalinių gausos, santykio su padalinių vadovais ir pasitikėjimo jais.
Kaip žinia, operatyvinė veikla – operatyvinės veiklos subjektų vieša ir slapta žvalgybinio pobūdžio veikla, vykdoma operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka. Vadinasi, operatyvinės veiklos subjektų vidaus kontrolės objektas yra operatyvinės veiklos slaptieji dalyviai bei informacija apie juos, operatyvinio tyrimo bylos ir operatyvinių veiksmų taktika, kiti procesai operatyvinės veiklos įstatymo ribose.
Operatyvinės veiklos subjektų padalinius turi trys Lietuvos Respublikos ministerijos (neliečiant STT ir VSD, kurie yra savarankiškos institucijos ir nepriklauso jokioms ministerijoms). Todėl atitinkamai ministrai taip pat laikytini vidaus kontrolės subjektais. Finansų, krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrai pagal savo kompetenciją koordinuoja ir prižiūri jiems pavaldžių operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų veiklą.
Taigi, apibendrinant galima įvardinti tokią vidaus kontrolės hierarchinę sistemą:
– Atitinkamų ministerijų ministrai;
– Ministerijai pavaldžių operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių įstaigų vadovai;
– Tiesioginiai operatyvinės veiklos subjektų vadovai;
– Operatyvinės veiklos subjektų padalinių vadovai, jei tokie yra, arba operatyvinių grupių vadovai.
Tokiu būdu suponuojami pavaldumo „laipteliai”, sukuriama atskaitingumo sistema, kuri leidžia formuoti vieningą praktiką, apibendrinti trūkumus, kontroliuoti legalumo stygiaus atvejus, ir panašiai.
Kalbant apie vidaus kontrolę, labai svarbu atkreipti dėmesį į vadovų, kaip kontrolės subjektų, santykius su kontrolės objektu – pavaldiniais, operatyvinės veiklos dalyviais. Nuo to labai priklauso operatyvinės veiklos kontrolės apimtis, terminai, dinamiškumas.
Kuo didesnis nepasitikėjimas kolektyve – tuo sunkesnis ir labiau apkrautas vidaus kontrolės mechanizmas. Šis ryšys priklauso ne tik nuo vadovo, bet ir nuo pavaldinių bei kitų operatyvinės veiklos dalyvių asmeninių savybių, mentaliteto. Kalbant apie asmenines savybes šioje plotmėje situacija gali būti labai sudėtinga, nes vis dėl to dažniausiai tenka bendrauti su kriminaliniu kontingentu, o tai veikia ir vadovus, ir pavaldinius, kartu ir bendrą kolektyvo darbą.
Leonard Jakubėnas