Renta – pagal rentos sutartį viena šalis – rentos mokėtojas (skolininkas) įsipareigoja neatlygintinai arba mainais už kapitalo perdavimą jam nuosavybės teise periodiškai mokėti kitai šaliai – rentos gavėjui sutartyje numatytą pinigų sumą (rentą) arba kitaip išlaikyti rentos gavėją.

Rentos sutarties rūšys:

 

  1. Neterminuota renta;
  2. Renta iki gyvos galvos;
  3. Išlaikymas iki gyvos galvos.

Pareigą mokėti rentą gali nustatyti sutartis, įstatymai, teismo sprendimas ar testamentas. Pagal rentos sutartį rentos gavėjas gali įsipareigoti perduoti rentos mokėtojui nuosavybės teise kilnojamąjį ar nekilnojamąjį daiktą arba pinigų sumą.

Rentos sutartyje gali būti nustatyta, kad renta mokama iki rentos gavėjo gyvos galvos, neterminuotai arba tam tikrą laiką. Iki gyvos galvos mokama renta gali būti nustatyta kaip išlaikymas iki gyvos galvos. Sutartyje gali būti nustatyta, kad po rentos gavėjo mirties renta mokama rentos gavėjo įpėdiniui ar kitam asmeniui. Rentos sutarties terminas negali būti ilgesnis nei šimtas metų nuo sutarties sudarymo dienos.

Rentos sutartis turi būti notarinės formos. Rentos sutartis, pagal kurią rentos gavėjas turi perleisti rentos mokėtojui nekilnojamąjį daiktą, gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre.

Jeigu rentos mokėtojas daiktą perleidžia, tai prievolė mokėti rentą pereina daikto įgijėjui. Kitaip tariant, renta įgyja sekimo pobūdį, todėl teikti išlaikymą privalo naujasis daikto savininkas. Ankstesnis savininkas bus subsidiarus (papildomas) skolininkas.

Rentos sutarties tikslas – siekimas patenkinti tam tikrus su išlaikymu susijusius rentos gavėjo poreikius (dažniausiai rentos gavėjai yra senyvo amžiaus, ligoti, nevisiškai savimi pasirūpinti galintys asmenys). Juo labiau, kad perleidęs turtą rentos gavėjas jokių pareigų nebeturi, jam lieka tik teisės gauti iš rentos mokėtojo išlaikymą. Akivaizdu, kad rentos gavėjas yra silpnesnioji šalis, todėl ypač svarbu, kad jo interesai būtų tinkamai užtikrinti. Todėl visas santykių, kylančių iš rentos sutarties reguliavimas organizuojamas per rentos gavėjo interesų užtikrinimą.

Civilinis kodeksas numato tokias rentos gavėjo užtikrinimo priemones:

 

  • jeigu rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, tai rentos gavėjas turi teisę reikalauti nutraukti rentos sutartį ir reikalauti iš rentos mokėtojo, kad šis grąžintų perduotą nekilnojamąjį daiktą arba sumokėtų daikto išperkamąją kainą;
  • laikoma, kad rentos mokėtojui perleistas nekilnojamasis daiktas yra suvaržytas renta. Tai reiškia, kad nesvarbu, kam tas daiktas vėliau bus perleistas, rentą privalės mokėti daiktą įsigijęs asmuo;
  • negalima areštuoti ir nukreipti išieškojimo į lėšas, reikalingas rentos gavėjui išlaikyti;
  • perduoto nekilnojamojo daikto atsitiktinio sugedimo rizika tenka pačiam rentos mokėtojui. Tokiu atveju rentos mokėtojas nėra atleidžiamas nuo pareigos teikti išlaikymą.