Šiame straipsnyje bus pateikta keletas istorinių pavyzdžių, kai teisės aktai buvo perkelti iš vienos šalies į kitas šalis arba netgi kontinentus – tai yra, kaip buvo ir tebėra pasisavinama teisė.
Pradėsime nuo „Teisės pasisavinimo” termino. Kas tai yra? Taigi mokslininkų teigimu, teisės pasisavinimas yra procesas, kurio metu teisės principai, teisės praktika arba ištisi teisės kodeksai perkeliami iš vienos visuomenės į kitą. Prancūzų švietėjas filosofas Monteskjė tvirtino, kad įstatymai gimsta iš tam tikrų žmonių dvasios, sąmonės ir kultūros, todėl įvairių šalių įstatymų panašumai galėtų būti tik sutapimas. Tačiau istorijos analizė atskleidžia, kad dažnai ne tik teisės koncepcijos, bet ir ištisi kodeksai perkeliami iš vienų šalių į kitas, ir tai vyksta įvairiomis progomis, šimtmečiams praėjus nuo jų įvedimo. Žemiau yra pateikta keleto pavyzdžių apžvalga.
Pirmasis teisės kodeksas, kurį studijavo ir kopijavo daugelio šalių teisininkai, tikriausiai buvo XVIII a. p.m.e. Babilonijos karaliaus Hamurab(p)io teisynas. Kitas paminėtinas antikinis teisės kodeksas yra dešimt Dievo įsakymų. Labiausiai paplitusi ir dabar dar taikoma yra romėnų teisė. Imperatoriaus Justiniano 533 m. parašytas „Corpus Juris Civilis” buvo plačiai studijuojamas ir daugelį amžių taikytas viduramžių Europoje. Napoleono Civilinis kodeksas, kuris iš dalies pagrįstas romėnų teise, yra galbūt dažniausiai „pasisavinamas” teisės kodeksas. Jo įtaka jaučiama ne tik visoje Europoje, bet ir didelėse Lotynų Amerikos ir Azijos šalyse.
Napoleono Civilinis kodeksas smarkiai paveikė ir Lietuvos jurisprudenciją. Iš Britanijos politinės kontrolės išsilaisvinusios naujosios nepriklausomos Amerikos valstybės perėmė daug Britanijos teisės tradicijų. Pavyzdžiui, Amerikos žemėtvarkos įstatymo ištakų galima rasti feodalinėse struktūrose, kurias 1066 m. Anglijoje įvedė Viljamas Užkariautojas. Tai galima paaiškinti tuo, kad buvo plačiai paplitę Blackstone’o Anglijos įstatymų komentarai – glausta knyga, kuria rėmėsi daugelis pirmųjų Amerikos teisininkų.
XX a. pradžioje Japonija pasisavino Europos Civilinį ir Baudžiamąjį kodeksus. Tą patį padarė ir Kemalis Atatiurkas, 1923 m. įkūręs dabartinę Turkijos valstybę. Dauguma šiuolaikinės tarptautinės teisės principų yra kilę iš jūrų teisės, kurios pagrindai buvo suformuluoti antikinės Graikijos Rodo saloje III šimtmetyje pr. m. e. ir kuriuos 1274 m. priėmė Italijos autonominis miestas Piza. Tai tik nedidelis sąrašas istorinių „teisės pasisavinimo” pavyzdžių – iš tiesų jų yra žymiai daugiau.
Tai galima paaiškinti tuo, kad buvo prieinami kodifikuoti užsienio įstatymai, pasižymėję prestižu ir gyvybingumu. Šie veiksniai dažnai priverčia politinius veikėjus, teisės kūrėjus studijuoti kitų šalių įstatymus. Tačiau kaip rodo praktika, Lietuvoje gali priimti įstatymą vien dėl to, kad jo kilmė yra užsienietiška, ir tik vėliau pradėti diskutuoti apie jo naudą. Geras pavyzdys yra Europos Sąjungos Konstitucija. Lietuva tapo pirmąja Europos Sąjungos nare, ratifikavusia Europos Sąjungos Konstituciją, nors po jos ratifikavimo kai kurie Seimo nariai, balsavę už ratifikavimą, prisipažino, kad jos neskaitė ir nežino jos turinio. Galima pritarti mokslininkų nuomonei, kad „Tol, kol įstatymas nepažeidžia moralės, jo kilmė – ar tai būtų užsienio, ar savos šalies įstatymas – yra mažiau svarbi negu jo kokybė”. Taigi svarbiau yra ne tai, iš kur atkeliavo teisės aktas, o koks yra jo turinys ir ar yra visuomenės poreikis.
Leonard Jakubėnas