Viena iš pagrindinių vaiko teisių, be kurios tinkamo įgyvendinimo neįmanoma normali vaiko raida, yra jo teisė į materialinį aprūpinimą. Šią vaiko teisę atitinka jo tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Kontitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Lietuvoje jau tapo įprasta ir normalu, kad vaiko tėvams dar esant santuokoje, ypatingai sutuoktiniams nutraukus santuoką, vaiko materialiniu išlaikymu rūpinasi tik vienas iš tėvų, dažniausiai vaiko motina. Tačiau tiek Konstitucijoje, tiek Civiliniame kodekse (toliau-CK) įvirtinta abiejų tėvų (tiek tėvo, tiek motinos) prievolė, kurios jie negali nei atsisakyti, nei perleisti kitiems asmenims, išlaikyti nepilanamečius vaikus. Pažymėtina, kad su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės yra viešosios tvarkos elementas. Išlaikymo prievolės nevykdymas gali būti pagrindas riboti tėvų valdžią (CK 3.180 str.). Taip pat Baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaikus, kai išlaikymas priteistas teismo sprendimu.
Išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo bylų yra daug ir matyti jų daugėjimo tendencija. 2009 m. pirmos instancijos teismuose civilinių bylų dėl išlaikymo vaikams priteisimo buvo išnagrinėta 8503, atitinkamai 2007 m. – 8095, 2007 m. – 7263.
Tėvai, nepaisant to, ar gyvena santuokoje, nesusituokę, ar yra išsituokę, privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tai tėvų pareiga vaikams, kurią privalo vykdyti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai bei vaiko poreikiams (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Ši pareiga proporcingai pasiskirsto tarp abiejų tėvų ir neišnyksta ne tik tėvams išsituokus, bet ir atskyrus vaikus nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią (išskyrus, kai vaikas yra įvaikinamas). Išlaikymas apima visas lėšas, reikalingas normaliam vaiko maitinimuisi, aprangai, sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms.
Civiliname kodekse įtvirtintas taikus klausimų, susijusių su nepilnamečių vaikų išlaikymu, sprendimo būdas. Sutuoktiniai ketindami nutraukti santuoką ar nustatant gyvenimą skyrium bendru sutuoktiniu sutarimu privalo sudaryti sutartį, kurioje būtų aptartas nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimas.
Sutartyje turi būti numatyta kokiu būdu ir tvarka sutuoktiniai vykdys savo pareigas, susijusias su vaikų išlaikymu:
- išlaikymo dydis,
- išlaikymo forma (periodinis mokėjimas, konkrečia vienkartine suma ar natūra),
- mokėjimo terminus, pinigų perdevimo tvarką ir pan.
Šią sutartį turi patvirtinti teismas savo sprendimu (CK 3.53 straipsnis), prieš tai patikrinęs, ar sutarties sąlygos nepažeidžia vaiko interesų.
Jei nepilnamečio tėvai (ar vienas iš jų) nevykdo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, išlaikymas yra priteisiamas. Teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo turi vienas iš vaiko tėvų, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras. Minėti asmenys taip pat gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo ir kai vaiko tėvai nėra susituokę, pavyzdžiui, nustačius tėvystę teismo tvarka, šie asmenys gali pareikšti vaiko tėvui reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo. Tačiau jei dėl tam tikrų priežasčių vaikas, kuriam teismo prendimu yra priteistas išlaikymas, ilgiau nei mėnesį negauna išlaikymo (tėvo ar motinos), šią pareiga įgyvendina Vyriausybės įsteigtas specialus, vaikų išlaikymui skirtas Fondas. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (arba vaikų, jei išlaikymas priteistas keliems nepilnamečiams vaikams) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta išlaikymo nutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Abiem atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,5 MGL dydžio, t.y. 195 Lt.
UAB „Teisės garantas”
Teisininkė Vilma Matuliukštytė
Pateikiama informacija yra bendrojo rekomendacinio pobūdžio. Tai autorės nuomonė aktualiu klausimu,, grindžiama Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kuriai pritarti ar ne yra kiekvieno asmens teisė.
Šaltiniai:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014.
2. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios, 2000, Nr. 72-2262.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 54 „Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant įstatymus, reglamentuojančiustėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, apibendrinimo apžvalga”.
4. Mikelėnas V. Šeimos teisė. Justitia. Vilnius, 2009.
5. Nacionalinės teismų administracijos duomenys http://www.teismai.lt