Žala

butinoji gintis savigyna
Būtinoji gintis

Gyvenime pasitaiko situacijų, kai įstatymo saugomoms vertybėms padaroma žala, tačiau žala padaroma iš esmės nenusikalstamai. Ji padaroma siekiant ne nusikalstamų, o socialiai naudingų tikslų: apsaugoti save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

Žalos padarymas retkarčiais nėra laikomas nusikalstama veikla

Baudžiamasis įstatymas numato atvejus, kuomet žalos padarymas įstatymo saugomoms vertybėms nelaikomas nusikalstama veika ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Juk teisėsaugos pareigūnai persekiodami nusikaltėlį ir norėdami išvengti skaudesnių pasekmių, privalo jį sulaikyti (pvz panaudoti tarnybinį ginklą, ar kitas spec. priemones). Šių dienų realijų aspektu, teisėsaugos pareigūnai teroro grėsmės atveju gali nusikaltėliui net atimti gyvybę. Visą tai yra aplinkybės kurios šalina baudžiamąją atsakomybę, viena iš jų – Būtinoji gintis, kuri yra prigimtinė žmogaus teisė.

Būtinoji gintis – kas tai?

Būtinoji gintis – tai asmens fizinė gynyba nuo pavojingo kėsinimosi į jo puoselėjamus interesus (pirmiausia į jo kūno neliečiamybę) padarant besikėsinančiajam (užpuolikui) tam tikrą žalą – sveikatai ar net gyvybei. Kartais būtinoji gintis pavadinama savigyna, bet baudžiamajame įstatyme tokios sąvokos nerasime. Baudžiamajame kodekse (Toliau – BK) 28 str. 1 d. nurodoma – asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Valstybė negali bet kuriuo momentu užtikrinti visų vertybių saugumą, todėl yra suteikta teisė tai daryti pačiam žmogui. Šią teisę jis gali naudotis neatsižvelgdamas į tai ar galėjo išvengti kėsinimosi į asmens teisėtus interesus ar kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas. Tačiau tai nereiškia, jog asmuo gintis gali bet kokiomis priemonėmis. Nes nepagrįsta gynyba gali peraugti ir į puolimą – žalos padarymą be pagrindo.

Būtinoji gintis bus teisėta tada, kai besiginančio veiksmuose yra visos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos:

  1. Būtinoji gintis galima tik prieš pavojingus veiksmus (kėsinimosi pavojingumas). Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad užpuoliko veiksmai yra nukreipti prieš pačias svarbiausias baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes: asmens gyvybę, sveikatą, laisvę (lytinę, fizinę), nuosavybę, būsto neliečiamybę ir t.t;
  2. Kėsinimosi realumas. Tai reiškia, kad užpuolimas ar grėsmė objektyviai egzistuoja realybėje, o ne besiginančiojo vaizduotės rezultatas. Kitaip tariant, kėsinimasis turi būti tikras. Realumo kriterijus atskiria būtinąją gintį nuo tariamosios ginties;
  3. Kėsinimosi akivaizdumas. Akivaizdus toks pavojus, kuris matomas ir suprantamas kaip neišvengiamas. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012);

Būtinoji gintis turi būti naudojama laiku

Akcentuojama, būtinoji gintis turi būti naudojama laiku. Kėsinimosi akivaizdumas parodo ar gynyba panaudota laiku ir vietoje. Asmeniui nepavyks „prisidengti“ būtinąją gintimi, norint susidoroti su arba kitaip atkeršyti. Tai būtų akivaizdumo reikalavimo nesilaikymas ir neatitiktų būtinosios ginties reikalavimų.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose sprendimas varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Taigi didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012).

Būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo, kai tiesiogine tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta, ir pasikėsinimui buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Teismai, spręsdami, buvo ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų, skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi – ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-440/2012).

Taigi, būtinoji gintis yra teisėta tik tuomet, kai neperžengtos jos ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuomet, kai besiginantis asmuo pats tampa teisės normų pažeidėju. Asmens daromi veiksmai iš „naudingų“ virsta nusikalstamais, o gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis baudžiamojo kodekso 62 str.

UAB „Teisės garantas“

Teisininkas Darius Dzikas