Praėjusiame straipsnyje kalbėjome apie įstatymų leidybą arba teisėkūrą ir teisės norminiam aktui keliamus reikalavimus. Šiandien detaliau aptarsime kai kuriuos reikalavimus ir pateiksime keletą įdomių šių reikalavimų nesilaikymo pavyzdžių.
Vienas iš teisėkūros reikalavimų yra teisės terminijos vienovės reikalavimas. Šiuo reikalavimu konkretinamas terminų vienareikšmiškumas. Tai reiškia, kad įvairiuose teisės normų aktuose teisės terminai turi būti vartojami ta pačia prasme.
Termino prasmė – tai ta sąvoka (esminiai žymimo objekto požymiai), kurią terminas žymi. Negalima vienu terminu žymėti kelių teisės sąvokų arba keliais terminais – vienos sąvokos. Kai kurių teisininkų teigimu, šiam principui nusižengia Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, ta pačia prasme vartojantis du terminus: prievolė ir pareiga, sutarties objektas ir sutarties dalykas, atituštinti gyvenamąją patalpą ir išsikelti iš gyvenamosios patalpos.
Ir dar keli pavyzdžiai, kai vienu atveju kalbama apie neteisėtą medžioklę, o kitu – apie brakonieriavimą, vienu atveju sakoma muitinės kontrolė, o kitu – muitinės apžiūra, vienu atveju – draudžiamoji zona, o kitu – apsauginė zona ir t.t.
Profesorius A. Vaišvila savo knygoje „Teisės teorija” samprotauja dėl visiems žinomo termino laisvės atėmimas.
Esant etatistinei (normatyvinei) teisės sampratai, kriminalinė bausmė laisvės atėmimas tiksliai išreiškė neribotą valstybės valią asmens atžvilgiu: valdžia gali atimti asmens laisvę turėdama pagrindą ir be pagrindo (tautų trėmimas į Sibirą arba žydų siuntimas į koncentracijos stovyklas ir žudymas vien todėl, kad jie žydai). Tuo tarpu vadovaujantis pilietinės teisės samprata, kai pripažįstama, kad valstybė negali savivaliauti asmens atžvilgiu, laisvės ribojimas yra ne jos atėmimas, o subjektyvios teisės į laisvę praradimas atsisakius vykdyti pareigą, kuria buvo legalizuojama asmens teisė į laisvę. Todėl laisvės atėmimo terminą turėtų keisti tiksliau šią padėtį išreiškiančiais teisės terminais laisvės praradimas, įkalinimas[1].
Taip pat Profesorius A. Vaišvila teigia, kad nauji teisės terminai turėtų ateiti į oficialių teisės aktų terminiją ne per teisės aktus, o per teisės mokslą, kur pirmiausia suformuojama, pagrindžiama ir logiškai legalizuojama tokio termino prasmė – teisinė sąvoka. Būtina eiti nuo doktrinos prie teisinės terminijos ir teisės normos, o ne atvirkščiai.
Lietuviškoje teisės literatūroje kurį laiką konkuravo naujasis terminas teisėkūra su senuoju teisėdara, o dabar – pareiga su prievole. Tačiau lygiagrečių terminų vartojimas rekomenduotinas teisės mokslo, bet ne teisės normų formuluotėms.
Kaip matote, vien teisinio termino supratimas reikalauja specialių žinių, nekalbant apie teisės akto turinį. Taigi nieko nuostabaus, kad netgi teisininkai kartais klaidžioja labirintuose norėdami suprasti, ką norėjo pasakyti teisės akto leidėjas konkrečiame teisės akte, jau nekalbant apie specialių žinių neturinčius piliečius, kuriems teisės aktai yra dar didesni labirintai.
Kodėl taip yra?
[1] Vaišvila A. Teisės teorija.- V., 2000, p. 192.
Leonard Jakubėnas